Pasaulinės sveikatos organizacijos (PSO) duomenimis, kasmet pasaulyje nusižudo daugiau nei 720 000 žmonių. Savižudybė yra trečia pagrindinė mirties priežastis tarp 15-29 m. asmenų pasaulyje. Teigiama, kad 29-60 proc. paauglių yra kada nors galvoję apie savižudybę, o 7,5-9 proc. yra turėję realių ketinimų tai padaryti. Statistika rodo, kad berniukai žudosi dažniau nei mergaitės, mergaitės dažniau ir aktyviau ieško pagalbos. Berniukams būdingas spontaniškesnis, agresyvesnis elgesys nei mergaitėms.
Savižudybių skaičius Lietuvoje, kaip ir visame pasaulyje, kasmet mažėja, visgi šis skaičius lyginant su kitomis šalimis, yra aukštas. Žemiau pateikiama lentelė, kurioje išdėstyti savižudybių rodikliai Lietuvoje 2019-2024 m. Išskirtos jaunų žmonių (10-19 m.) savižudybės.
| Metai | Iš viso mirčių Lietuvoje | Mirtys dėl savižudybės Lietuvoje | Iš viso savižudybių tarp 10-14 m. asmenų | Iš viso savižudybių tarp 15-19 m. asmenų |
| 2024 | 37453 | 566 | 4 | 11 |
| 2023 | 37005 | 562 | – | 6 |
| 2022 | 42884 | 527 | 2 | 6 |
| 2021 | 47746 | 565 | 1 | 11 |
| 2020 | 43547 | 607 | 2 | 15 |
| 2019 | 38281 | 658 | 2 | 17 |
Šaltinis: Higienos institutas, 2024 m.
Duomenys parodo, kad jaunų asmenų savižudybių aukščiausias rodiklis buvo 2019 m., po to šis skaičius palaipsniui mažėjo. Visgi 2024 m. vėl matome jaunų žmonių savižudybių skaičiaus ryškų kilimą.
Žemiau pateiktoje lentelėje išdėstyti tyčinių susižalojimų duomenys tarp 10-19 m. asmenų, išskirstyti pagal lytį.
| Metai | Iš viso 10-19 m. asmenų savižudybių Lietuvoje | Vyrai | Moterys |
| 2024 | 15 | 11 | 4 |
| 2023 | 6 | 4 | 2 |
| 2022 | 8 | 4 | 4 |
| 2021 | 12 | 10 | 2 |
| 2020 | 17 | 14 | 3 |
| 2019 | 19 | 16 | 3 |
Lentelėje pateikti duomenys rodo, kad lyginant lyties skirtumus tarp jaunų žmonių savižudybių, vaikinų savižudybės įvyksta dažniau nei merginų. Nuo 2019 m. iki 2024 m. Lietuvoje iš viso tarp 10-19 m. nusižudė 59 vyrai ir 18 moterų. Galime daryti išvadą, kad berniukų emocinei sveikatai reikėtų skirti didesnį dėmesį, kadangi jie žudosi nei mergaitės.
Pagal jaunų žmonių savižudybių skaičių, Lietuva vis dar pirmauja Europoje. A. Jonkutė (2021 m.) teigia, kad pasaulinės pandemijos metu socialinių kontaktų apribojimas, karantinas, pasikeitęs laisvalaikis, ekonominiai iššūkiai neigiamai veikė jaunų žmonių psichologinę sveikatą. Tačiau grįžimas į mokyklą, patyčios joje taip pat didino streso lygį, nerimą. Įvairūs tyrimai rodo, kad jaunų žmonių depresijos, nerimo lygis kasmet auga.
Bobinienė I. (2023 m.) teigia, kad net trečdalis mokinių turi savižudybės riziką, todėl vaikų savižudybėms reikia skirti itin didelį dėmesį. Autorė didelį dėmesį skiria savižudiškų minčių ir ketinimų turinčių vaikų tėvams, teigdama, jog šeimos narių psichologinė sveikata yra tarpusavyje susijusi, stiprėjant tėvams, greičiau gyja ir patys vaikai.
Jei vaikas užsimena apie savižudybę ar kitaip išreiškia savižudiškas mintis, būtina reaguoti. Net ir jei atrodytų, kad tai buvo juokelis ar angliškai išreikštas sakinys, kurio galbūt vaikas ir pats ne visiškai suvokia. Išgirdus tokias vaiko mintis, būtina apgalvoti situaciją, pagalvoti, kas vaiką slegia, liūdina. Reikėtų apgalvoti, ką tėvai su vaikais gali išspręsti patys, gal reikėtų kreiptis pagalbos į specialistus. Vaikų savižudybės riziką psichikos sveikatos specialistai vertina ligoninės priimamajame bet kuriuo paros metu arba poliklinikoje darbo metu. Pabrėžiama, kad, esant savižudybės rizikai, nereikia iš anksto užsiregistruoti, galima vykti tiesiai į įstaigą. Atlikus psichosocialinį vertinimą, specialistai nusprendžia, kokia savižudybės rizika ir, ar reikalinga hospitalizacija.
Bobinienės I. teigimu, vaiko hospitalizavimas tėvams neretai sukelia sumaištį, įvairius jausmus. Būtina suprasti, kad ligoninėje teikiamos intensyvios konsultacijos, dirbama tikslingai, bendradarbiaujama su vaiku ir tėvais. Ligoninė – saugi vieta, kur vaikas ne tik gyja, bet ir yra apsaugotas. Kai vaikas išleidžiamas iš ligoninės arba, jei nusprendžiama, kad jam užteks ambulatorinio gydymo, labai svarbu pasirinkti tinkamus specialistus, su kuriais bendradarbiausite artimiausius vienus ar kelis metus.
Tėvams dažnai atrodo neįmanoma pašalinti visų rizikos veiksnių, tačiau priemonių prieinamumo sumažinimas yra svarbi savižudybių prevencijos dalis. Krizės metu („tunelio mąstymas“) žmogus dažniausiai ieško tik vieno konkretaus būdo, todėl jo nebuvimas gali apsaugoti.
Pagrindinės rekomendacijos užtikrinant vaiko saugumą namuose, kai yra savižudybės rizika:
vaistai – nelaikyti atsargų, vartojamus laikyti užrakintus, vaikui duoti tik prižiūrint;
aštrūs daiktai – nelaikyti vaiko kambaryje ar lengvai pasiekiamose vietose, virtuvėje ir vonioje rinktis saugesnius sprendimus;
virvės ir panašūs daiktai – pakeisti sagomis, užsegamais batais, žaliuzėmis be virvučių;
aukštis – naudoti langų apsaugas;
užraktai – namuose jų nenaudoti, kad vaikas negalėtų užsidaryti vienas.
Svarbu šiuos pokyčius aptarti su vaiku, kad jis jaustų rūpestį, o ne kontrolę. Sprendimus dėl atostogų, buvimo vienam namuose ar išvykų būtina derinti su vaiko terapeutu.
Savižudybės krizė dažnai tėvus visiškai įtraukia, tačiau svarbu matyti vaiką ne tik per krizės prizmę – jis turi asmenybę, pomėgius, svajones. Tai padeda suprasti, kad sunkumai yra tik dalis viso paveikslo.
Vaiko santykis su tėvais – vienas svarbiausių. Jame kyla daug įtampos, bet jame ir daugiausia potencialo gydytis. Reikėtų mažinti kontrolę, stiprinti ryšį, ieškoti bendro laiko, kurti balansą tarp sunkių ir gerų patirčių. Kartais pokyčiams prireikia tėvų asmeninės terapijos.
Pyktis šeimoje nėra blogas – svarbu, kad jis būtų išreiškiamas konstruktyviai. Santykiai be jokio pykčio dažnai slepia neperdirbtas patirtis ir sukuria atmosferą, kurioje vaikas nesijaučia galintis atvirai dalintis sunkumais.
Santykiai su bendraamžiais gali būti tiek pagalba, tiek našta. Paaugliai patys renkasi draugus – vieni santykiai suteikia supratimą ir bendrystę, kiti – apsunkina. Svarbu su vaiku apie tai kalbėtis ir nustatyti ribas (pvz., dėl psichoaktyvių medžiagų ar savižalos).
Temos, kurios skiria. Tėvams svarbu nebijoti kalbėtis apie jautrius dalykus – netektis, traumas, savižudybės mintis. Geriau trumpai, bet atvirai, kad vaikas jaustųsi išgirstas ir žinotų, kad gali kreiptis pagalbos.
Santykiai tarp tėvų stipriai veikia vaiko savijautą. Jei namuose vyrauja konfliktai ar atitolimas, tai kelia įtampą vaikui. Pagarba ir konstruktyvus santykis padeda kurti saugesnę aplinką.
Geros patirtys – būtina rūpintis, kad gyvenime atsirastų daugiau malonių veiklų: atostogos, gamta, sportas, kūryba, muzika. Tai gydo ir stiprina.
Konstruktyvūs santykiai – draugai, seneliai, treneriai, kiti reikšmingi suaugusieji. Jie padeda vaikui augti, o tėvai gali paskatinti jų atsiradimą ir palaikymą.
Susidūrus su vaiko savižudišku elgesiu, pagalba reikalinga ne tik vaikui, bet ir tėvams. Dažnai pačių tėvų išgyvenimai ir traumos turi įtaką vaiko elgesiui, todėl ir patys tėvai turi rūpintis savo psichine sveikata, tai svarbi visos šeimos gijimo dalis. Reikia suprasti, kad esant vaiko savižudybės krizei šeimoje, visa šeima turi susivienyti, mobilizuotis ir bendrai spręsti šią problemą. Sveiki santykiai namuose, bendravimas, bendri pomėgiai ir laikas kartu yra neatsiejamos visos šeimos gijimo dalys.
Psichologė I. Bobinienė (2023 m.) teigia, kad išgyvenant vaiko savižudybės krizę, tėvus neretai kamuoja kaltės jausmas. Visgi turime suprasti, kad tėvai visuomet padaro geriausia, ką gali tuo gyvenimo etapu. Esant kaltės jausmui, galime sau priminti, kad nė vienas tėvas neužaugino vaikų be klaidų, sunkumų. Užtenka būti pakankamai gerais tėvais, kad vaikas galėtų sveikti. Taip pat niekada nevėlu keisti savo elgesį, ieškoti atviresnio, tikresnio santykio su vaiku net ir vėlesniame gyvenimo etape. Prasminga ieškoti santykio artumo su vaiku bet kokiame amžiuje. Kalbėjimasis, bendra veikla, dėmesys, buvimas namuose kartu suartina ir yra labai svarbūs paaugliams dalykai.
Šeimai, išgyvenant vaiko savižudybės krizę, yra itin sudėtinga, nes visos jėgos yra nukreiptos į vaiko poreikius, jo gijimą. Visgi reikia nepamiršti ir savęs. Kartais patiems tėvams pasijutus geriau, išėjus iš „užstrigimo“ taško, pokytis įvyksta ir vaiko gyvenime. Taigi, sutelkimas jėgų turi būti nukreiptas ne tik į vaiko poreikius, bet ir į savo paties. Tėvams taip pat reikalinga psichologo, psichoterapeuto pagalba. Taipogi reikia rasti laiko poilsiui, atsipalaidavimui (pasivaikščiojimas, sportas, baseinas, knygų skaitymas ir pan.). Verta pasitelkti tikėjimą ateitimi, gyvenimu, sveikimu. Teigiama, kad religijose slypi nemaža žmonijos patirtis ir išmintis. Tėvams reikėtų priimti savo galimybių ribotumą ir suprasti, kad yra dalykų, kurie nuo jų nepriklauso – aplinka, vaiko charakteris, kitų elgesys, situacijos. Tėvai stengiasi padaryti viską, ką gali tuo metu, tačiau visko gyvenime nesukontroliuosi šimtu procentu. Supratimas, kad visko gyvenime valdyti negali, pasitikėjimas savo vaiku, specialistais, padeda mažinti įtampą.
Psichoterapeutė D. Žukauskienė (2021m.) išskiria patarimus, kai kyla spontaniškos suicidinės mintys:
pasikalbėkite su artimaisiais;
kalbėkitės su bet kuo apie tai, ką jaučiate, ką išgyvenate;
ieškokite žmonių draugijos;
prašykite kitų pabūti su jumis;
skambinkite pagalbos telefonais;
skambinkite draugams, bendradarbiams, šeimos gydytojams, psichologams, terapeutams;
nueikite į pirmą pasitaikiusią gydymo įstaigą.
Svarbu tikėti, kad aplink yra žmonių, kurie nori padėti ir tikrai padės. Psichoterapeutė teigia, kad savižudiškos mintys dažniausiai yra epizodinės, dažniausiai žmogus negalvoja apie savižudybę nuolat, todėl tuo metu, kai mintys apie tai atitolsta, reikėtų mokytis kalbėti apie savo jausmus, susidaryti savo saugumo planą, užsirašyti psichologų, emocinių linijų, draugų kontaktus, juos visada su savimi turėti ir skambinti pasijutus prastai. Taipogi patariama susiplanuoti savo laiką, darbus, nes kai savižudiškų ketinimų turintis asmuo turi daug tuščio laiko, gali užeiti suicidinės mintys. Todėl patariama veikti, turėti planų, įsipareigojimų, dienotvarkę ir laikytis rutinos.
Psichoterapeutė D. Žukauskienė (2019m.) teigia, kad tėvai dažnai nesuvokia savo vaiko savižudiškų ketinimų realumo, neretai praleidžia pro ausis vaiko užuominas apie savižudybę, nuvertina vaiko problemas. Suaugusiesiems sunku suvokti ir patikėti, kad vaikas taip gali kentėti, kad renkasi savižudybę kaip vienintelę išeitį nutraukti kančias. Psichoterapeutė išskiria tokias pagrindines vaikų savižudybės priežastis:
• protestas prieš smurtą;
• psichologinės traumos;
• patyčios;
• konfliktai šeimoje.
Savižudybės Lietuvoje dažnai yra apipintos visokiausiais mitais, pavyzdžiui: „savižudybė dažniausiai įvyksta be išankstinio perspėjimo“. Iš tikrųjų, daugelis tyrimų rodo, kad daugelis nusižudžiusiųjų rodė tiesioginius ar netiesioginius ženklus, susijusius su ketinimu nusižudyti. Įvairiausių mitų sklandymas mūsų visuomenėje trukdo teisingai įvertinti bandančio žudytis asmens ketinimų, todėl labai svarbu kalbėti apie savižudybę su visuomene, ją šviesti ir išsklaidyti mitus.
Savižudybė – tai sąmoningas veiksmas, kai asmuo atima sau gyvybę. Tai dažnai laikoma paskutiniu sprendimu, kai žmogus jaučiasi beviltiškai, įstrigęs skausme ar nebegalintis rasti kitų išeičių iš savo problemų.
Savižudybė dažniausiai įvyksta dėl sudėtingo emocinių, psichologinių, socialinių ir biologinių veiksnių derinio, socialinės izoliacijos ar didelių gyvenimo krizių. Dažnai tai susiję su stipriu psichologiniu skausmu, kurio žmogus nebegali ištverti. Savižudybės priežastys gali būti įvairios – nuo depresijos, psichikos sveikatos sutrikimų, traumų iki socialinės izoliacijos ar didelių gyvenimo krizių. Savižudiškus ketinimus taip pat gali įtakoti finansiniai sunkumai, netektys, patyčios, nutrūkę santykiai ir bet kuri kita priežastis.
Pagrindinės savižudybių priežastys yra psichologinis skausmas, sielvartas ir dvasinė kančia. Svarbu nepraleisti pro ausis sakomų frazių „daugiau nebegaliu“, „nebeturiu jėgų“, „aš pasiduodu“, „viskas beviltiška, nieko nebegaliu padaryti“. Psichologinis skausmas sunaikina galimybę suvokti situaciją realiai, imtis geriausių sprendimų. Išgyvenant savižudybės krizė, nebeveikia loginis mąstymas, žmogus įtiki išsivadavimo iš kančios iliuzija. Tikrasis savižudybės krizę išgyvenančio asmens noras yra ne išnykti, o nebekęsti to nepakeliamo skausmo ir sustabdyti kančią. Nenoras gyventi slepia norą būti suprastam, priimtam ir užjaustam.
Psichoterapeutė D. Žukauskienė (2019 m.) teigia, kad paaugliams būdingos spontaniškos savižudybės, ištikus afekto būsenai, pasirenkama impulsyvus veiksmas – nusižudyti. Paaugliams neretai būdinga imituoti savižudybę, o neįvertinus gyvybės trapumo ir nenumatant rizikingo poelgio padarinių, nusižudoma.
Šeima paaugliams yra svarbus ramstis, kurio dažnai jie nevertina, jei šeimoje santykiai klostosi sėkmingai. Išskiriami veiksniai šeimoje, kurie didina paauglių savižudybės riziką:
• nesaikingas alkoholio vartojimas šeimoje, narkotikų vartojimas, priklausomybės;
• šeimos narių psichopatologija, ryškūs emociniai ir kiti psichikos sutrikimai;
• asocialus elgesys šeimoje;
• emocinis ar fizinis smurtas, prievarta šeimoje;
• silpnas emocinis ir fizinis ryšys su šeima;
• agresyvus elgesys šeimoje;
• skyrybos, vieno ar abiejų tėvų mirtis;
• emigracija, dažni namų, vietos, mokyklų keitimai;
• buvusios savižudybės šeimos istorijoje;
• per aukšti šeimos lūkesčiai vaiko atžvilgiu;
• vaiko nepriežiūra;
• šeimos nelankstumas krizinėse situacijose;
• hiperkontrolė;
• netikra šeima, įvaikinimo fakto sužinojimas;
• bendravimo, dėmesio stoka.
Išvardintos priežastys dažniausios, tačiau šis sąrašas nėra baigtinis, nes savižudybės priežasčių gali būti visokiausių. Psichologė I. Bobinienė (2023 m.) išskiria vaiko raidos istoriją kaip vieną iš savižudybės priežasčių (stresas, netektys, skyrybos ir pan. šeimoje mamai esant nėščiai), šeimos istoriją (netinkamas senelių elgesys, problemos ankstesnėse kartose). Kartais paauglio savižudybę gali lemti per didelis vertimas būti savarankišku ir suaugusiu, net ir darniose šeimose vaikas gali nesiausti sėkmingu, geru, savarankišku ir rinktis sau savižudybę kaip bausmę.
Savižudybės krizę išgyvenančiam žmogui nereikėtų sakyti „tu nesi vienas“ arba „nėra nė vieno žmogaus, kuriam niekada nėra šovę į galvą tokių minčių“. Frazės „tu turi dėl ko gyventi“, „tavo mintis įskaudins šeimą“ arba „pažiūrėk, kiek gražių dalykų aplink“ taip pat nėra tinkamos. Jei nerandate tinkamų žodžių, tiesiog būkite šalia, palieskite ranką, petį, pakvieskite pokalbiui, tiesiog išklausykite. Jei krizę išgyvenantis žmogus nenori jums išsikalbėti, suraskite specialistą, padėkite užsiregistruoti, palydėkite. Nepalikite savižudybės krizę išgyvenančio žmogaus vieno, kadangi, kaip teigia psichoterapeutė D. Žukauskienė, vienatvė yra puiki mirties bendrakeleivė.
Vaikų ir jaunimo savižudybių problema Lietuvoje išlieka itin opi – nors bendras savižudybių skaičius kasmet mažėja, jaunų žmonių savižudybių rodikliai vis dar vieni aukščiausių Europoje. Statistika rodo, kad berniukai žudosi dažniau nei mergaitės, todėl jų emocinei sveikatai būtina skirti ypatingą dėmesį.
Savižudybės dažniausiai kyla dėl sudėtingo psichologinių, socialinių ir šeimos veiksnių derinio – patyčių, smurto, priklausomybių, silpnų emocinių ryšių ar neperdirbtų traumų. Svarbu atpažinti ženklus: savižudiškas mintis, frazes apie beviltiškumą, staigius nuotaikos pokyčius. Tokiais atvejais reikalinga skubi specialistų pagalba, kuri Lietuvoje prieinama bet kuriuo paros metu.
Prevencija pirmiausia prasideda šeimoje – tėvų ir vaikų santykių stiprinime, atvirume, bendrame laike bei rūpinantis visos šeimos psichologine sveikata. Svarbu sudaryti saugią aplinką ir kalbėtis net apie pačias jautriausias temas.
Vaikas, išgyvenantis savižudybės krizę, turi būti matomas ne tik per sunkumų prizmę – jam reikalingas supratimas, ryšys, prasmingos veiklos ir stiprinantys santykiai su artimaisiais bei kitais reikšmingais suaugusiaisiais.
Pagalba reikalinga ne tik vaikui, bet ir tėvams – jų emocinė sveikata tiesiogiai veikia vaiko gijimą. Todėl svarbu, kad šeima kartu ieškotų sprendimų, pasitelktų psichologus, psichoterapeutus, naudotųsi nemokamomis emocinės pagalbos linijomis.
Pagrindinė žinutė – savižudybė nėra išeitis, o pagalba yra pasiekiama visada. Kiekvienas ženklas turi būti pastebėtas, kiekvienas vaikas – išgirstas.
Primename, kad Kupiškio rajono savivaldybės visuomenės sveikatos biure nemokamai konsultuoja psichologė Alina Spaičienė. Būtina registracija telefonu +370 616 82982.
