Spalio 4 –ąją minima Pasaulinė gyvūnų diena – proga prisiminti mūsų mylimus augintinius, jų svarbą gyvenime, kalbėti apie gyvūnų gerovę ir teises. Daugeliui žmonių augintinis – ne tik gyvūnas, bet ir šeimos narys. Jis pasitinka mus rytais, praleidžiame su juo daug laiko, rūpinamės juo. Tačiau ši diena gali būti ir jautrus priminimas tiems, kurie neteko savo ištikimo bičiulio. Juk gyvūnas daugeliui tampa tikru šeimos nariu, draugu, besąlygiškai mylinčiu ir džiaugsmu kasdienybėje. Todėl netekti mylimo gyvūno – labai sunku. Liūdesys, tuštuma ir ilgesys yra visiškai natūralūs jausmai, galintys užplūsti netekus augintinio.
Psichologai teigia, kad pirmiausia jaučiame šoką ir neigimą: sunku patikėti, kad tai įvyko, sunku susitaikyti su pokyčiais. Vėliau gali kilti pyktis ar kaltė – galvojame, ar padarėme viską, kad gyvūnas būtų saugus, ar veterinarai priėmė tinkamus sprendimus. Svarbu prisiminti: sprendimus priėmėme iš rūpesčio ir meilės augintiniui.
Vaikai ir augintinio netektis
Ypač sunku vaikams išgyventi augintinio netektį, todėl suaugusiųjų atsakomybė – padėti jiems suprasti ir priimti šį praradimą. Pasirinkite ramų laiką ir tinkamus žodžius, paaiškinkite situaciją pagal vaiko amžių. Jei augintinis serga, ruoškite vaiką iš anksto: pasakykite, kad mirtis neišvengiama, bet darome viską, ką galime. Jei reikės užmigdyti gyvūną, paaiškinkite, kad tai švelniausias būdas nebeskaudėti. Jei mirtis įvyko staiga, sakykite tiesą paprastais žodžiais ir atsakykite į klausimus.
Gedėjimo procesas
Gedėjimą gali lydėti derėjimosi jausmas („jeigu tik…“), liūdesys ir ašaros. Svarbu leisti sau jausti, verkti, prisiminti gražias akimirkas – tai padeda išgyventi skausmą. Kalbant apie vaikus, jei vaikas nenori atvirauti, tiesiog palaukite ir parodykite, kad esate pasiruošę jį išklausyti. Neslėpkite savo ašarų – tai parodo vaikams, kad verkti netekus gyvūno yra natūralu. Gedulas turi daug formų: vieni žmonės jaučia gilų sielvartą, kiti – kaltę, kad galbūt galėjo padaryti daugiau, dar kiti – pyktį dėl ligos ar aplinkybių. Svarbiausia suprasti, kad nėra „teisingo“ ar „neteisingo“ būdo gedėti, kaip ir nėra nustatyto laiko, kiek turėtų trukti skausmas.
Kaip sau padėti gedint?
- Leisti jausmams būti. Nereikia versti savęs greitai „atsitiesti“ ar slopinti emocijų. Verkimas, liūdesys, net ir tyla yra natūrali gedulo dalis.
- Dalintis prisiminimais. Nuotraukos, istorijos ar juokingi nutikimai padeda išsaugoti gyvūną atmintyje ir kartu išgyventi netektį.
- Ritualai ir simboliai. Kai kurie žmonės kuria nuotraukų albumus, kiti pasodina medį ar parašo laišką savo augintiniui. Tokie simboliai tampa tiltu tarp prisiminimų ir dabarties.
Jei skausmas tampa per sunkus, verta kreiptis į artimuosius, palaikymo grupes ar specialistus – kalbėjimas gydo.
Susitaikymas ir prisiminimai
Galiausiai ateina susitaikymas. Galime prisiminti ne tik netektį, bet ir džiaugsmą, kurį patyrėme su augintiniu. Ritualai – palaidojimas, laiškas, nuotrauka, maldelė ar atsisveikinimo žodžiai – padeda paleisti skausmą ir išsaugoti meilę atmintyje. Kalbėkitės apie gyvūną, prisiminkite linksmas akimirkas. Laikui bėgant skausmas mažėja, o šilti prisiminimai lieka.
Netektis skaudi, bet meilė lieka. Gedėti natūralu, o padedant vaikams suprasti ir išgyventi liūdesį, galime išsaugoti augintinio atminimą su meile.
Pasaulinė gyvūnų diena – tai ne tik šventė, bet ir proga su pagarba prisiminti tuos, kurie mus lydėjo, bet jau iškeliavo. Gedėdami mes parodome, kad mūsų ryšys su gyvūnu buvo tikras, gilus ir nepakartojamas. Ir nors jų nebėra šalia, meilė jiems lieka amžinai.
